Jei jau apsilankėte čia- vadinasi, esate neabejingi užburiančioms veltinio vilionėms. Čia rasite informacijos apie studijos veiklą- profesionalius mokymus, kursus, aprašymus, patarimus ir virtualias pamokėles.

Apie mane

Sveiki, smalsumo ar konkretaus tikslo vedini, užsukę į Vėlimo studijos puslapį. 
Dauguma, sužinoję ką gyvenime veikiu, susidomi nuo ko viskas prasidėjo. Tuomet ir prasideda ilga istorija apie mano pažintį su veltiniu.
Baigusi meno studijas, aš, kaip kūrėja, daug metų ieškojau savo kelio, išbandžiau įvairias tekstilės formas ir blaškiausi tarp įvairių rankdarbių rūšių, kol neatradau veltinio. Tai buvo atsitiktinė pažintis, daugiau"virtuali" meilė. Prieš šešetą-septynetą metų ruošiau medžiagą kursiniam darbui apie senuosius amatus. Įvedusi į paieškos laukelį anglišką žodžio veltinis vertimą- 'felt' pamačiau tai, kas mane užbūrė ir prikaustė prie ekrano turbūt kelioms savaitėms, o nuo matomų grožių širdis tabalavosi kaip pašėlusi. Meilė, ne kitaip :) Dabartinėmis akimis žiūrint tie "grožiai" ne tokie jau ir tobuli, bet tuomet aš supratau- ir aš taip noriu išmokti... Po to sekė ilgas informacijos ieškojimas, apdorojimas, sisteminimas, vėlimo būdų analizavimas, vertimas iš anglų ir rusų kalbų į lietuvių ( gimtąja kalba anuomet informacijos apie vėlimą visai nebuvo). Po teorinio darbo žiauriai rankos niežtėjo, kaip norėjosi išbandyti vėlimą praktiškai. Bet susidūriau su kita problema- kur gauti vilnos? Vos ne detektyvinė istorija, kaip mano pažįstama iš vienos kaimietės, auginančios avis, siuntė man maišą vilnos į Vilnių. Su entuziazmu gautą vilną plaunu, karšiu rankomis, dažau ir pagaliau VELIU... Širdis iš jaudulio atrodo iššoks iš krūtinės- toks seniai lauktas momentas. Ir... pirmasis nusivylimas- vilna išplaukia į šonus, vienur sušoka į gabalus, kitur susiformuoja skylės... Sėdžiu vos ne verkdama, kaip čia taip- tokį kursinį darbą apie vėlimą parašiau, teoriškai nuo A iki Z viską žinau, o va nesigauna ir tiek...
Supratau, kad laukia eksperimentai, ilgas savęs tobulinimo etapas ir bandymas susidraugauti su vilna. Taip po truputėlį, pradedant nuo paprastesnių vėlinių, eksperimentuodama, kartais sugadindama kalnus vilnos, klysdama, tobulinausi ir vis dar tobulinuosi. Žinodama ne tik kaip reikia velti, bet ir kaip ko nereikia daryti, jau leidžiu sau mokyti ir kitus vėlimo amato.
Taigi, grįžtant prie Vėlimo studijos- kviečiu burtis veltinio mėgėjas, padėkim vienos kitoms tobulėti- mokykimės velti, diskutuokim, išsakykim savo nuomonę, dalinkimės atradimais ir pasiekimais. Ši studija įkurta Jums.

Žavinta